Ūkis, perduotas iš kartos į kartą
Aivaras ir Paulina Jonučiai šeimos ūkį iš senelių perėmė 2019 metais. Šiandien jų ūkyje auginama apie 100 galvijų, iš kurių 45 – melžiamos karvės. Viena karvė vidutiniškai per parą duoda apie 30 litrų pieno. Tačiau už šių skaičių slypi kasdienis darbas, prasidedantis dar prieš aušrą ir besibaigiantis gerokai vakare. Šiandien ūkyje daugiausia dirba pati šeima. Prireikus padeda artimieji, o dalį darbų atlieka ir samdomi darbuotojai. Vis dėlto didžiausia atsakomybė vis dar gula ant šeimos pečių.
Viskas prasidėjo nuo... nemokamai dalijamo pieno
Paulina su šypsena prisimena, kad pradžioje jie pieną žmonėms tiesiog dalydavo. „Žmonės patys pradėjo klausti – kodėl jūs nepardavinėjate pieno?“ – prisimena ji. Taip po truputį atsirado pirmieji pirkėjai. O augant ūkiui reikėjo galvoti, kaip pieną perdirbti ir sukurti didesnę vertę. „Net nežinau, kodėl pradėjome būtent nuo sūrio, – juokiasi Paulina. – Turbūt todėl, kad močiutė parodė, kaip jį gaminti, pasidalijo savo receptais.“ Nuo tradicinių receptų prasidėjusi kelionė netruko išaugti į kur kas platesnį asortimentą. Šiandien Jonučių pieno ūkis siūlo jau 18 skirtingų pieno produktų, o dalis pieno vis dar parduodama kaip šviežias žalias pienas.
Naujos gamybos patalpos – daugiau galimybių
Paklausus, ką ūkiui reiškia naujai atidarytos gamybos patalpos, Paulina nė akimirkai nesudvejoja. „Ooo, tai labai didelis žingsnis į priekį. Turėsime daugiau vietos, galėsime didinti našumą, plėsti asortimentą. Įrengtos naujos šaldymo patalpos padės dar geriau užtikrinti produktų kokybę. Pieno produktų gamyboje darbo tikrai labai daug.“ Kasdien gamyboje dirba bent vienas ar du žmonės, o intensyvesniu laikotarpiu – ir trys. Naujos patalpos leis dirbti patogiau, efektyviau ir suteiks daugiau erdvės naujoms idėjoms.
Tradiciniai skoniai vis dar nugali
Nors šeima nuolat eksperimentuoja ir ieško naujų receptų, Paulina pripažįsta, kad pirkėjai dažniausiai sugrįžta prie to, kas pažįstama. Populiariausi išlieka įvairūs sūriai – tiek varškės, tiek saldaus pieno. Tačiau vis daugiau gerbėjų sulaukia ir jų gaminamas jogurtas, varškė bei kefyras. „Bandome naujus skonius, tačiau kažkaip vis tiek dažniausiai grįžtame prie tradicijų“, – šypsosi ji.
Svajonė, kuri pareikalavo daug jėgų
Paklausus, kuo šiandien labiausiai džiaugiasi žvelgdami į savo ūkį, Paulina nusijuokia. „Šiuo metu, kai esame tokie pavargę, net nežinau...“ Po trumpos pauzės ji priduria: „Labai džiaugiamės naujomis gamybos patalpomis. Statėme jas savo jėgomis, savo lėšomis ir savo rankomis. Tai pareikalavo labai daug laiko ir jėgų. Viskas vyko kartu su kasdieniais darbais ūkyje, gamyba ir prekyba. Reikėjo uždirbti ir statyboms. Aivaras pastaruoju metu praktiškai nemiegojo. Buvo tikrai sunku, bet šiandien suprantame, kad buvo verta.“ Tai nebuvo projektas, kurį kažkas pastatė už juos. Tai buvo šeimos svajonė, kurią jie įgyvendino patys.
O kas toliau?
Paklausus apie artimiausius planus, Paulina vėl nusijuokia. „Pirmiausia labai norime pailsėti.“ Ir tai visiškai suprantama. Tačiau ilgai ilsėtis Jonučiai neketina. Jau dabar jie svarsto apie naujus pieno produktus ir asortimento plėtrą. „Esu išbandžiusi keletą naujų gaminių ir, manau, jie pavyko tikrai gerai. Didžiausia problema buvo vietos trūkumas senosiose patalpose. Dabar šią problemą jau išsprendėme.“ Kokie tai bus produktai, šeima kol kas neišduoda.
Kas ūkyje keliasi anksčiausiai?
Pabaigai užduodame lengviausią klausimą. Kas Jonučių ūkyje keliasi pirmas? „Turbūt Aivaras“, – juokiasi Paulina. – „Mes su vaikais dar šiek tiek pamiegame, o jam reikia išvežioti produkciją, pasirūpinti gyvuliais ir nuveikti dar begalę kitų darbų. Dažniausiai jo diena prasideda apie ketvirtą valandą ryto.“ Ir būtent tada supranti, kiek daug nematomo darbo slypi už kiekvieno ant stalo atsidūrusio pieno produkto.
Jeigu norite paragauti Jonučių pieno ūkio gaminamų sūrių, varškės, jogurto, kefyro ir kitų lietuviškų pieno produktų, jų galite rasti ŪkisGo.lt platformoje, taip pat specializuotose parduotuvėse bei ūkininkų turgeliuose.
Apsilankymas Jonučių ūkyje dar kartą priminė, kad geriausi produktai prasideda ne gamykloje. Jie prasideda žmonių rankose, šeimos tradicijose ir kasdienėje meilėje savo darbui.